Atspindžiai. Paveldo kolekcija. Medžių apsupta sodyba, sauganti čia augusio Balio Sruogos istorijas

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000303203/atspindziai-paveldo-kolekcija-medziu-apsupta-sodyba-sauganti-cia-augusio-balio-sruogos-istorijas

Balys Sruoga ir Baibokai

B. ir V. Sruogų namų - muziejaus Kaune vedėja Birutė Glaznerienė

Lietuvių literatūroje Balys Sruoga iškyla kaip ryški asmenybė, didelio talento, plačių užmojų, naujų kelių literatūroje ieškotojas. Jis – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius, kalėjęs Štuthofo koncentracijos stovykloje ir parašęs garsiąją savo knygą Dievų miškas. Balys Sruoga - vienas žymiausių istorinių dramų kūrėjas lietuvių literatūroje (jų parašė 15), rašė mokslinius darbus-studijas, straipsnius (iš viso apie 500), išvertė daugiau kaip 40 autorių į lietuvių kalbą.
Rašytojas gimė ir augo Biržų krašte, Baibokų kaime. Baibokai nėra Sruogų tėvonija. Rašytojo tėvai gyveno gretimame Sodelių kaime. Baibokai nuo seno priklausė Šalčiams, kurie buvo bevaikiai. Pranciškaus tėvai buvę neturtingi, turėję daug vaikų, jis nuo mažens pateko pas gimines Šalčius, kurie jį užauginę. Šalčiams mirus, Pranciškus Sruoga paveldėjo jų ūkį ir kurį laiką ūkininkavo vienas, vėliau vedė 19 metų jaunesnę Agotą Lamonaitę. Agotos giminėje buvo daug kunigų, ir jai buvo užrašytos bažnyčios žemės. Sruogų šeima gerokai prasiplėtė savo žemę ir pirkią.
Agotos ir Pranciškaus Sruogų šeimoje užaugo penki sūnūs. Vidurinysis – Aniolas (1890-1936) liko ūkyje, o keturis išleido į mokslus. Nepriklausomos Lietuvos metais jie užėmė gana aukštus postus: Juozas (1886-1957) – diplomatas, daugiausia Vokietijoje; Adolfas (1887-1941) – Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų valdybos direktorius; Kazys (1889-1974) – Finansų departamento referentas ir Balys Sruoga (1896-1947).
Ūkį paveldėjęs Aniolas Sruoga su pirmąja žmona Milda pragyveno dvejus metus. Ji mirė džiova. Su antrąja žmona Salomėja susilaukė trijų sūnų – Algirdo, Vytauto (jau mirę) ir Aniolo, kuris gyvena Vilniuje. Mirus Aniolui Sruogai, jo žmona Salomėja ištekėjo už Liongino Kaziliūno. Visa šeima gyveno sodyboje, kol sovietmečiu visi, išskyrus Algirdą ir Vytautą, buvo ištremti į Sibirą. Sodyba atiteko Aušros kolūkiui. Kolūkio valdžia name apgyvendino stribo Juškos šeimą, kuri visiškai apleido namus. Po Sibiro šeima iš pradžių grįžo į Šiaulius, o vėliau persikėlė į Baibokus. Juška buvo išvarytas, o sodyba pradėjo rūpintis Aniolo sūnus Vytautas.
Sūnums išsiskirsčius po miestus, mirus Lionginui Kaziliūnui (1983), Salomėja Kaziliūnienė liko sodyboje viena ir pragyveno joje iki mirties - 2004 metų. Pasak Salomėjos, Baibokų žemė vidutinė, didelė dalis trečios rūšies. Ji tęsėsi daugiau nei du kilometrus, todėl Pranciškus Sruoga vadino ją “velnio abrūsu”. Augino viską – bulves, linus, rugius, miežius, kviečius.
Rašytojas Balys Sruoga dažniausiai lankydavosi namuose per šventes. Paprastai su dukra Dalia arba su savo bičiuliu rašytoju Vincu Krėve. Tačiau niekada ilgai neužsibūdavo. Mėgdavo pasivaikščioti po gimtąsias vietas. Pasak Salomėjos Kaziliūnienės, prie darbo jo niekas nestatė, tačiau niekada savo namuose jis nebuvo ponas. Su visais išliko paprastas.
Dabar sodyba atrodo jau kitaip nei Balio Sruogos vaikystės metais. Pirkios išorė, jos perimetras yra mažai pakeistas. Fasadinė pusė išlikusi tokia pati, užpakalinėje jos dalyje, ties viduriu, pristatyta nedidelė veranda. Pirkia apkalta lentelėmis, stogas naujai apdengtas šiferiu. Pakeisti langai. Išlikę autentiški akmeniniai laipteliai
Šalia trobos, palei vieškelį, buvo išsidėstę 11 įvairių pastatų. Deja, išliko tik klėtis, klėtelė, dūminė pirtis ir senasis šulinys, kastas maždaug prieš du šimtus metų. Visi kiti pastatai nugriauti karo metu arba sudegę. Neišliko senojo vėjo malūno, stovėjusio kitoje kelio Vabalninkai – Biržai pusėje. Malūnas buvo pastatytas “ant kojos”, o jo sparnai siekė beveik devynis metrus. Vyrai pakėlę atsukdavo jį prieš vėją. Neišliko plūktinis molio tvartas ir klojimas.
Klėtis ir klėtelė beveik nepakitusios, apgadintos tik laiko ir apdengtos šiferiniais stogais. Liūdniausiai atrodo dūminė pirtelė.

Rašytojas, juokęsis pro ašaras

Marytė GUSTAINIENĖ, Kauno V. Kudirkos vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Su Kaunu siejamas nemažas rašytojo Balio Sruogos gyvenimo laikotarpis. Galima teigti, kad tai yra brandžiausias B.Sruogos kūrybos tarpsnis. Per 15 darbo metų jis paskelbė 14 grožinės ir mokslinės literatūros knygų. Žaliakalnyje, Ramiojoje g. 9 (dabar B.Sruogos g. 21), 1938 metais Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė-Sruogienė pasistatė namą Jame su dukra Dalia gyveno iki 1940 metų. Grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, rašytojas čia praleido paskutiniąją gyvenimo vasarą jau vienas (žmona ir duktė dar 1944-ųjų rudenį, norėdamos išvengti antrosios sovietų okupacijos, pasitraukė į Vakarus). Kaip teigia muziejaus vedėja Angelė Galnaitytė, šioje vietoje 1966 m. spalio 1 d. valdžios sprendimu įkurtas rašytojo B. Sruogos ir istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės muziejus. 1967 metais pirmą kartą B. Sruogos duktė Dalia Sruogaitė-Bylaitienė (Bylienė) aplankė tėvų memorialinį muziejų.
Muziejaus vedėja A. Galnaitytė ir muziejininkė Birutė Glaznerienė papasakojo, kad B.Sruogos vardas ir šiandien dažnai minimas: organizuojamos parodos, konkursai, rengiamos tradicinės „Poezijos pavasario“ šventės, minimos rašytojo gimimo ir mirties metinės. Kiekvienais metais vasario 9-ąją minimos B.Sruogos gimimo ir istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės mirties metinės (šiemet bus devyneri metai, kai ji mirė).
Gražia tradicija tapo B. Sruogos gatvės gyventojų organizuojamos šventės. Senieji gatvės gyventojai prisimena gatvės kūrimosi istoriją, sklypų pirkimą, namų statybą, aplinkos tvarkymą. Viena tokia B. Sruogos gatvės šventė vyko pernai birželio 5 dieną. Nemokamai organizuotame renginyje dalyvavo apie 70 lankytojų, garbingų svečių, tarp jų – Grinčiupio seniūnas Ričardas Rusteika, miesto mero pavaduotojas kultūros reikalams Jonas Jučas, vyskupas Juozas Preikšas, Šv. Antano bažnyčios klebonas kun. Vytenis Vaškelis, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė rašytoja Aldona Ruseckaitė, aktorius Saulius Bagaliūnas, poetai Liudas Gustainis, Vaiva Kuodytė ir kiti.
B.Sruogos gatvės istoriją pasakojo senieji gatvės gyventojai Augustas Penčyla, Algimantas Daniulaitis, klausytasi Algirdo Mikučiausko atsiminimų įrašo. Vyskupas J.Preikšas džiaugėsi neseniai tapęs šios gatvės gyventoju ir linkėjo visiems Dievo palaimos. Šv. Antano bažnyčios klebonas kun. V.Vaškelis, matydamas šiandienę padėtį, žmonių nerimą dėl rytdienos ir daugumos širdis valdantį materialinių gėrybių geismą, pabrėžė žmonių dvasinio bendravimo svarbą.
Muziejaus rinkinį sudaro rašytojo B.Sruogos, istorikės V.Daugirdaitės-Sruogienės ir teatrologės D.Sruogaitės muziejinės vertybės: rankraščiai, laiškai, knygos, memorialiniai daiktai, spauda, spaudiniai, meno kūriniai, dokumentai, fotografijos. Vieni svarbesnių muziejaus eksponatų – B.Sruogos parsivežti iš Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio švarkelis, dubenėlis ir pypkė. Išlikę Balio ir Vandos Sruogų svetainės baldai.
Gražus pastatas (tačiau jam šiuo metu labai reikalingas restauravimas), sodas, gėlynas – visa tai buvo ir tada, kai šioje sodyboje gyveno rašytojas su šeima. Namo viduje dvelkia ramybe ir kūrybine dvasia. Tyla, tik pro langus veržiasi vidun nedrąsus saulės spindulys. Muziejaus lankytojai turi galimybę pavaikščioti B. Sruogos pėdomis, pajusti to laikotarpio dvasią per jo daiktus. Kruopščiai įrengtas ir istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės kambarys. Knygų spinta, asmeniniai daiktai, dukrelės Dalios nuotraukos. Visa tai byloja apie gražios šeimos nuostabiai praleistas valandas, dvasinę giminystę. Tačiau ir šiuos kambarius reikia remontuoti.
2001 metais, prisimenant štuthofiečius, į Balio ir Vandos Sruogų muziejų buvo atvykusi D.Sruogaitė su savo dukra Aušrine. Beje, Aušrinė išvertė B.Sruogos „Dievų mišką“ į anglų kalbą, kad rašytojas būtų žinomas pasaulyje. Tai vienas savičiausių XX amžiaus lietuvių literatūros kūrinių. Jame – ne tik žmogaus, bet ir visos tautos kančia ir dvasinis išdidumas. B. Sruoga pirmiausia ir prisimenamas kaip „Dievų miško“ autorius. Šiandien jo namus būtinai reikia remontuoti, žalios pastato sienos jau visai išbluko. Mediniai vartai, ant kurių pakabintas užrašas „Balio ir Vandos Sruogų memorialinis muziejus“, byloja, kad čia laukiami lankytojai, kad reikalinga tautos šviesuolių pagalba.
Ne ką geresnė padėtis ir B.Sruogos gimtinėje Baibokuose (Biržų r.), kur 1896 m. vasario 2 d. ir gimė būsimasis rašytojas. Šiaurės Lietuvoje išsidriekusioje B.Sruogos gimtinėje visiška ramybė ir tyla. Dviejų šimtų metų senumo sodyboje belikęs dviejų galų namas, dvi klėtys, didžiulis sodas. Jame, kaip teigia rašytojo giminaitė Birutė Sruogaitė, apsigyvenę žalčiai, o naktimis bliauna stirnos. Šimtamečių liepų drevėse peri pelėdos, jauniklius veda vanagai. Tokių sodybų Lietuvoje yra tikrai nedaug.
Apie rašytojo vaikystę, praleistą „Sruogynėje“, rašė A.Samulionis knygoje „Balys Sruoga“. Rašytojas mylėjo savo gimtinę ir, radęs laisvo laiko, visada skubėdavo aplankyti savo artimųjų – „kiek griežtoko tėvo“ ir „švelnios motutės“, pabendrauti su kaimynais, „išlenkti sklenyčią biržietiško alaus, pašposyti ir pašėlti“. Prisimindama savo močiutės Salomėjos pasakojimus (ji buvo Balio brolio Aniolo žmona), B. Sruogaitė sako, kad tai buvo labai įdomi asmenybė: tai jis visus linksmina ir juokina, tai, žiūrėk, vaikšto po sodą visas susimąstęs.
Po rašytojo tėvo mirties sodyba atiteko jo broliui Aniolui. Jis vienintelis buvo nebaigęs mokslų ir nuo mažens mokėsi ūkininkauti. Aniolas su Salomėja susilaukė trijų vaikų: Algirdo, Vytauto ir Aniolo.
Šios sodybos neaplenkė karas ir trėmimai į Sibirą. Likęs be šeimininkų namas ir kiti pastatai buvai labai suniokoti, nes sodyboje gyveno svetimi žmonės. Jie vieno trobos galo sienas ardė ir degino – šildė kitą namo galą. „Išėję į žmones“ brolio Aniolo vaikai suremontavo suniokotus namus. B. Sruogaitė pasakoja: „Sovietmečiu, 1964 metais, Lietuvos kultūros ministerija, mano močiutei Salomėjai sutikus, šiame name įrengė muziejų. Tam reikalui buvo paskirtas kambarys šalia svečių seklyčios. Muziejus buvo gausiai lankomas, apie tai byloja svečių knyga. Nuo to laiko namai nebuvo remontuojami. Jei ir būdavo skiriamos lėšos, tai jos tik maža dalimi pasiekdavo adresatą. Išdažytos grindys, išklijuotos apmušalais sienos...“
B. Sruogaitė teigia, kad sodyba dabar atrodo labai sunykusi. Klėčių, statytų 1872 metais, stogai keisti prieš 60 metų. Kai nėra stogo, visas trobesys pūva. O namas irgi ne jaunesnis. Pasak rašytojo giminaitės Birutės, „tiesiog šaukte šaukiasi pagalbos… Baigia išgriūti pamatai; pro suskilusį stogą bėga į vidų upeliais vanduo, dėl to supuvo grindys, įlinko lubos – tiesiog širdį draskantis vaizdas...“
Matydamas tokią padėtį, B. Sruogos sūnėnas Vytautas Boleslovas Sruoga įkūrė Balio Sruogos paramos fondą (kodas 192042778). Tai buvo prasmingo darbo pradžia – atstatyti rašytojo gimtinę. Jam mirus, kaip paveldėtoja B. Sruogaitė perėmė tėvo pradėtą darbą. B. Sruogaitė pasakoja: „Jaučiu didelę moralinę pareigą kiek įmanoma atstatyti rašytojo gimtinėje esančius pastatus. Preitą vasarą, padedant mano pusbrolių šeimoms, konservavome stogą – planuojame jį šiemet pakeisti.
Pakeitėme namo instaliaciją, keitėme supuvusias tvoras, pjovėme senus supuvusius medžius. Nemoku apsakyti moralinio pasitenkinimo, kai matau, kaip aplinkui viskas gražėja, tegul po truputį, bet į priekį! Nedaug rasime Lietuvoje tokių trobų, kurių kaminas turi duris (ten rūkydavo mėsą ir virdavo alų). O ko verta milžiniška krosnis, ant kurios galėjo miegoti keturi žmonės!“
Visa tai yra tautos istorija. Rašytojas, publicistas, kritikas, dramaturgas ir nuostabus žmogus Lietuvai atidavė visą save. Jis „juokėsi pro ašaras“ memuarų knygoje „Dievų miškas“, jis buvo svajotojas simbolistas savo jaunystės poezija, jis buvo negailestingas kritikas savo ir kitų kūrybai. Jis buvo puikus tėvas (apie tai byloja nerūpestingą vaikystę turėjusios dukros Dalios nuotraukos), šeimos žmogus.
B. Sruogaitė, pavarčiusi svečių knygą, liūdnai atsidūsta: „Ateityje, tikiuosi, niekas neberašys tokių įrašų: …kaip gaila, kad taip apleisti didžio rašytojo namai…“ Pasakytomis ir nepasakytomis mintimis B. Sruogaitė kreipiasi į visuomenę ir tikisi pagalbos atstatant B.Sruogos gimtinę bei restauruojant Sruogų namą Kaune (sąskaitos Nr. LT167044060008217165, SEB bankas). Žmonės, kurie dar nepervedė 2 proc. pajamų mokesčio, gal galėtų juos skirti Balio Sruogos paramos fondui? Lieka viltis, kad pagalbos bus sulaukta, lieka tikėjimas, kad tautai svarbi jos praeitis, istorija, kultūros pamatas.

Rašytojo Balio Sruogos tėviškė

Baibokai – rašytojo gimtinė, du šimtmečius skaičiuojanti sodyba, kurioje yra išlikę unikalūs, nors ir itin apgriuvę XIX a. pabaigos pastatai: gyvenamasis namas, kluonas, tvartas, klėtis, dūminė pirtis ir sodas, po kurį, šimtamečių liepų apsupty, mėgo vaikščioti Balys Sruoga. Rašytojas brangino savo gimtinę ir dažnai atvažiuodavo aplankyti “kiek rūstoko tėvo ir švelnios motutes” bei kaimynų, su kuriais vakarodavo prie akmeninio stalo obelų pavėsy.
Baibokai nėra Sruogų gimtinė. Čia nuo senų laikų gyveno Šalčiai, kurie buvo bevaikiai. Pranciškaus Sruogos tėvai buvę neturtingi, turėję daug vaikų, taigi, jis, dar būdamas visai mažas, pateko pas gimines Šalčius, kurie jį ir užauginę. Šalčiams mirus, Pranciškus paveldėjo jų ūkį ir kurį laiką ūkininkavo vienas, vėliau vedė. Agotos ir Pranciškaus Sruogų šeimoje užaugo penki sūnūs. Vidurinysis – Aniolas (1890-1936) liko tvarkytis ūkyje, o kitus keturis vaikus tėvai leido į mokslus. Nepriklausomos Lietuvos metais jie užėmė gana aukštus postus: Juozas (1886-1957) – diplomatas, daugiausia Vokietijoje; Adolfas (1887-1941) – Lietuvos paštų, telegrafų ir telefonų valdybos direktorius; Kazys (1889-1974) – Finansų departamento referentas; Balys (1896-1947) – rašytojas, profesorius, žurnalistas.
Sūnus Aniolas pirmą kartą buvo vedęs Čybaitę iš Baibokų kaimo (ji susirgo džiova ir mirė). Būdamas 37 metų, vedė Balčiūnaitę Salomėją iš Užusienio kaimo, Krinčino valsčiaus. Jos tėvas buvo viršaitis. Ši santuoka įregistruota 1932 metais. Po ketverių metų Aniolas susirgo džiova ir mirė. Per šį trumpą laikotarpį pasaulį išvydo 3 jų vaikai:Antanas-Algirdas, Vytautas-Boleslovas ir Aniolas. Praėjus beveik dviem metams po vyro mirties, Salomėja ištekėjo už pasiturinčio ūkininko sūnaus Kaziliūno Liongino, gyvenusio Vabalninko miestelyje. Jų šeimoje gimė šeši vaikai.
Sodybos gyventojai, kaip ir daugelis tuo metu, neišvengė tremties į Sibiro platybes.
1949 m. šeima buvo ištremta, sodyboje apsigyveno svetimi žmonės. Naujieji šeimininkai be gaileščio niokojo sodybos trobesius, iškirto joje augusius medžius ir t.t.
1956 m. Salomėja Sruogienė - Kaziliūnienė grįžo su šeima į Lietuvą, į savo namus. Tačiau čia gyveno svetimi žmonės, kurie nebuvo palankiai nusiteikę šeimos sugrįžtuvėms. Sūnaus Vytauto - Boleslovo Sruogos, kuris išvengė tremties, rūpesčiu sodybą pavyko grąžinti teisėtiems šeimininkams.
1965 m. vyriausio sūnaus Antano - Algirdo iniciatyva namas buvo suremontuotas, nemažas sūnų Vytauto - Boleslovo ir Aniolo indėlis atstatant namus.
Bėgo metai, užaugę vaikai paliko gimtinę, o Salomėja Sruogienė - Kaziliūnienė, iki pat mirties, puoselėjo ir prižiurėjo B.Sruogos gimtinę.

Teigiantys gyvenimą Baibokai

Neringa Lašaitė-Markevičienė

Šiemet daug kur Lietuvoje jau paminėtos lietuvių literatūros klasiko Balio Sruogos (1896–1947) 120-osios gimimo metinės. Iš visų renginių, skirtų rašytojui atminti, ypač išsiskyrė keli, į kuriuos B. Sruogos kūrybos skaitytojus pakvietė Biržų Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojai.

Vasario 5 d. atidaryta bibliotekininkės Nijolės Taujanskienės parengta paroda „Balys iš Baibokų“. Šiame renginyje, be Biržų krašto šviesuolių, dalyvavo ir keli rašytojo giminaičiai – Algirdas Sruoga, Kęstutis Balys Sruoga ir Birutė Sruogaitė. Parodos atidaryme dalyvavusieji išgirdo ir paskutinius B. Sruogos mylimiausio brolio Aniolo sūnaus, VDU profesoriaus, habilituoto mokslų daktaro, genetiko Aniolo Sruogos (1936–2016) žodžius. Jis dalijosi autentiškais prisiminimais apie B. Sruogos tėviškę praeityje ir dabar, o pasakojimą lydėjo mažiau matytos ar net visai nematytos unikalios B. Sruogos nuotraukos iš artimųjų archyvų. Šis kamerinio pobūdžio renginėlis ir tapo tiltu, atvedusiu į pačius Baibokus.

Bibliotekos darbuotoja, metodininkė viešiesiems ryšiams Indra Drevinskaitė-Žilinskienė parengė Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Teigiantis gyvenimą. Baliui Sruogai – 120“. Projekto idėja – sukviesti žmones į B. Sruogos tėviškę ir šioje autentiškoje vietoje, sujungus mokslinius, meninius ir pramoginius interesus į darnią visumą, pakalbėti apie rašytoją naujai, moderniai ir gyvai.

Rugjūčio 14 d., išaušus saulėtam Žolinės sekmadieniui, Baibokuose prasidėjo ilgai lauktas renginys. Kaip yra sakiusi I. Drevinskaitė-Žilinskienė, renginio pavadinimas simboliškas. Jis atsirado, perskaičius vieną B. Sruogos iš Štuthofo konclagerio žmonai ir dukrai siųstą laišką: „Aš nepražūsiu, ir jokiu būdu man neatsitiks nieko bloga. Mano nuotaika puiki, ir į ateitį aš žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir nusiteikęs optimistiškai, koks ir privalo būti gyvenimą teigiantis rašytojas.“

B. Sruogaitė priminė, kad Žolinė Sruogų giminėje – pagrindinė metų šventė, tradiciškai suburianti į Baibokus visus rašytojo giminaičius ir draugus. Jau seniai, beveik prieš dešimt metų, buvo kilusi mintis į Baibokus pakviesti daugiau žmonių – rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų, menininkų, muzikų, etninio paveldo puoselėtojų, mokytojų, mokinių. Pagaliau ši svajonė išsipildė, todėl šiemet Žolinės šventė Baibokuose ir įprasta, ir jau kitokia.

Renginys prasidėjo paties B. Sruogos žodžiais. Biržų Boriso Dauguviečio kultūros centro aktorė Jolita Braškė perskaitė keletą ištraukų iš autentiškų B. Sruogos laiškų – pakvietė paklajoti rašytojo jaunystės takais, pajusti ypatingą praeities dvasią.

Kalbėję valdžios atstovai stengėsi išreikšti savo asmeninį santykį su rašytoju, įvardyti rūpesčius ir problemas, susijusias su žymių asmenybių, kilusių iš Biržų krašto, gyventų vietų atminimo išsaugojimu.

Biržų meras Valdemaras Valkiūnas išsakė paradoksalią mintį, kad ateityje, vykstant globalizacijos procesams, gyvenant pagal Vakarų individualizmo prioritetus, B. Sruogos vardas gali būti plačiau žinomas ne Lietuvoje, o už jos ribų. Todėl ypač svarbu apie išsaugotą Baibokų sodybą kuo daugiau pasakoti, skatinti nebuvusius čia apsilankyti, skleisti žinią apie B. Sruogą ir kitus Biržų krašto šviesulius, minėti jų gimimo metines autentiškose vietose. V. Valkiūnas linkėjo visiems užsikrėsti B. Sruogos optimizmu.

Biržų vicemerė Irutė Varzienė taip pat skatino suvokti vietos autentiškumo reikšmę. Atkreipė dėmesį, kad visi lituanistai, vesdami pamokas apie B. Sruogą, ištaria rašytojo tėviškės – Baibokų – pavadinimą, bet ne visada pavyksta čia realiai atvykti. O tai labai svarbu, nes visa Sruogų dvasia Baibokuose. Kultūros palikimas svarbus tiek, kiek jis gyvas mumyse. I. Varzienė šviesiai ir gražiai prisiminė habil. dr. Aniolą Sruogą, kuris ypač rūpinosi Baibokais, todėl šis susitikimas skirtas ir jo atminimui. Planavęs Žolinę ir savo jubiliejų atšvęsti Baibokuose, profesorius netikėtai užgeso.

Iš Vilniaus atvykęs svečias, švietimo ir mokslo ministrės patarėjas Ritas Vaiginas, atstovavęs ir Kultūros ministerijai, padėkos raštus už B. Sruogos atminimo puoselėjimą ir rūpinimąsi jo tėviškės išsaugojimu įteikė B. Sruogos giminaičiams – Algirdui Sruogai, Birutei Sruogaitei, Virginijui Sruogai, Kęstučiui Baliui Sruogai, Jolantai Sruogienei, Patricijai Sruogienei.

Padėkos žodį tarė tautiniais rūbais ir gintaro karoliais pasipuošusi B. Sruogaitė. Ji pasveikino visus, atvykusius į Baibokus, papasakojo, kaip jie prižiūrimi. Svarbiausia, kad Baibokuose būtų gera ne tik Sruogų giminės atžaloms, bet ir visiems Lietuvos žmonėms.

Renginio pirmoje dalyje „Balys Didysis“ perskaityti keturi pranešimai apie B. Sruogos gyvenimą ir įvairias jo kūrybos sritis – memuarus, poeziją, dramaturgiją, laiškus, atsiminimus. Pranešėjos, atvykusios iš Vilniaus ir Kauno, sakė, kad, nepaisant ilgą laiką trunkančių tyrinėjimų sruogistikos srityje, jos pirmą kartą susitiko Baibokuose – šioje autentiškoje vietoje.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus mokslo darbuotoja dr. Neringa Lašaitė-Markevičienė pasidžiaugė, kad šią ypatingą dieną Baibokuose sklando ne tik Balio Didžiojo dvasia. Lektorė norėjo tikėti, kad čia yra ir B. Sruogos gyvenimo ir kūrybos ištikimiausias tyrinėtojas habil. dr. Algis Samulionis, kurio 80-ies metų jubiliejų minėsime taip pat jau labai greitai – lapkričio 24 d. Šios sukaktys gražiai seka viena paskui kitą, kartu liudydamos dvasinę ir literatūrinę šių žmonių bičiulystę.

N. Lašaitė-Markevičienė kalbėjo apie B. Sruogos kūrinio Dievų miškas rašymo ypatumus, redagavimo labirintus ir mįsles, leidybos niuansus, kūrinio rengimą ateityje.

Tyrėjos žodžiais, iš dabar išleistų 14 kūrinio leidimų lietuvių kalba nėra nė vieno, kuris būtų paremtas išsamiu pirminių šaltinių – rankraščio ir dviejų mašinraščių – lyginimu. Paradoksalu, kad iki dabar Dievų miško rankraštis gulėjo archyve neskaitytas, o svarbus mašinraštis, saugomas Kaune, Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje, kuriuo remiantis atlikti beveik visi cenzūriniai taisymai, netirtas. Mirus A. Samulioniui, nebeatsirado tyrėjo, kuriam šių dalykų ištyrimas būtų gyvybiškai svarbus. Vieno mašinraščio, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštyne, duomenų per maža, kad būtų atkurtas visas autentiškas kūrinio tekstas.

Trys Dievų miško leidimai, pasirodę 1957, 1996 ir 2005 metais, ypač svarbūs, nes kiekviename iš jų parodyta vis naujų autentiško teksto skyrių, dalių, fragmentų. Kūrinio redaktorius visada buvo ir tebėra restauratorius, turintis iš smulkiausių detalių sudėlioti dėl skaudžių istorinių aplinkybių ir nedėkingos dabarties išbirusią mozaiką. Ji iki galo neišryškės, jei nebus surinkti visi autentiški gabaliukai. Kūrinio redaktorių Vytauto Rudoko ir Donatos Linčiuvienės dėka dabar kūrinio mozaikos piešinys jau matomas, bet anaiptol ne visos detalės atrastos ir sudėliotos: vis dar yra neatkurtų autentiškų scenų, fragmentų, sakinių, žodžių, originalios skyrybos. Lektorė skaidrėmis, kuriose gretinti rankraštis ir mašinraščiai, parodė dalį mozaikos įtrūkių – konkrečių kūrinio teksto vietų, kurių Dievų miško mozaikoje dar nematyti. Reikės dar daug ką nuveikti, kad ne tik knygos viršelyje parašytume, bet ir skaitytume autentišką Dievų mišką.

N. Lašaitė-Markevičienė pasakojo ir apie dabar atliekamus darbus – bendradarbiaujant Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tekstologijos skyriaus, Vilniaus universiteto Skaitmeninės filologijos centro ir Virdžinijos universiteto (JAV) mokslininkams, pradėtą kurti elektroninį B. Sruogos laiškų archyvą, rengiamus rašytojo laiškus ir publicistinius tekstus akademiniams B. Sruogos Raštams, kurių, reikia tikėti, pavyks sulaukti netolimoje ateityje.

Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedros profesorė dr. Gabija Bankauskaitė-Sereikienė, reaguodama į anksčiau išsakytas mintis apie autentiškos vietos puoselėjimo svarbą, pabrėžė, kad palikimas, atminimas ir kūrybos sklaida prasideda nuo mokyklos suolo. Mokslininkė iškėlė problemą – mokykloje mokiniai skaito tik žymiausią B. Sruogos kūrinį Dievų miškas. Mokyklos programoje nebeliko B. Sruogos, Jurgio Baltrušaičio poezijos. Apgailestavo, kad taip prarandamos svarbios kontekstinės žinios. Tyrėja siūlė pradėti galvoti apie ugdymo, apimančio visas pakopas (ir mokyklą, ir muziejus), nuoseklumą.

G. Bankauskaitė-Sereikienė perskaitė pranešimą „Maištingasis poetas B. Sruoga“. Modernus B. Sruoga visose srityse – ir rašydamas poeziją, ir dramą, ir memuarus.

B. Sruogos poezijos modernumas sietinas su jo paties maištinga asmenybe ir individualizmu.

Pasak mokslininkės, „B. Sruogos lyrikoje tikrai nelengva atskirti autorių. To galbūt ir nereikia daryti, nes pirmiausia viskas gimsta jame, tik po to ateina į eilėraštį“. Kokios nuotaikos, emocijos B. Sruogos gyvenime, toks ir jų atspindys poezijoje. Koks neramus, nervingas, keistas, besiblaškantis, spontaniškas kūrėjas, toks ir jo lyrikos subjektas.

G. Bankauskaitė-Sereikienė B. Sruogą pristatė ne tik kaip modernistą, kurio poezija visai kitokia, negu to meto sodžiaus visuomenės mėgstamos, cituojamos, atmintinai deklamuojamos Maironio eilės.

B. Sruoga – ir jausmo poetas. Pranešėja išryškino B. Sruogos lyrikos ir asmeninių laiškų, skirtų mylimajai Vandai Daugirdaitei, paraleles. Kiekvienas eilėraštis parašytas išgyvenant realius dalykus, patiriant realias emocijas. Iš pradžių dauguma eilėraščių užrašyti laiškuose, paskui pagražinti ir sudėti į eilėraščių rinkinius Saulė ir smiltys, Dievų takais. Eilėraščių atgarsiai jaučiami laiškuose. Plačiau aptarti laiškuose ir poezijoje pasikartojantys saulės, jūros įvaizdžiai.

Mokslininkės teigimu, nors B. Sruoga labai mėgo avangardistus (tuos, kurie poetiniu žodžiu žaidžia, stebina, šokiruoja miesčionis), jis pats rašė poetiškai, simbolistiškai, romantiškai. Tarp B. Sruogos ir avangardistų buvo abipusis ryšys: B. Sruoga įtraukdavo jų kūrybą į savo kuruojamus žurnalus, o jo kūryba būdavo spausdinama šalia avangardistų.

Lektorės žodžiais, „B. Sruoga nepasidavė madų vėjams, nesitaikstė su publikos norais, suvokė savo kūrybinių ieškojimų svarbą ir reikšmę. Būtent šis momentas per mažai akcentuojamas ir tiriamas. B. Sruoga, kurio gyvenimo ir meno principas buvo originalumas, sąmoningai kūrė savąjį mitą. Šiuo aspektu B. Sruoga artimas kitiems dviem stereotipų laužytojams – Šarliui Bodlerui ir Oskarui Vaildui“.

Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros profesorė dr. Reda Pabarčienė pratęsė ankstesnį pranešimą mintimis apie B. Sruogos kūrybos sąsajas su kitais pasaulinio garso rašytojais – Dante, Šekspyru ir Gėte.

R. Pabarčienė perskaitė pranešimą „Baibokų humoras B. Sruogos kūryboje“. Mokslininkė pradėjo kalbėti žaismingai aiškindama, ką jai pačiai reiškia žodis Baibokai. Rašytojo talentas neabejotinai susietas su gimtąja žeme. Folkloristai, ypač dainų tyrinėtojai, yra pastebėję, kad šiaurės Lietuvos dainose, skirtingai nei žemaičių, daug aštroko humoro. Baibokų kaimo pavadinimas kilęs iš žodžio „baibokas“, reiškiančio paaugusį ir išdykusį vaiką. Vietos gyventojams šis pavadinimas įprastas, o atvykėliams iš svetur – žaismingas, nutrūktgalviškas. R. Pabarčienė prisiminė, kad 1997 m. rengdama atsiminimų apie B. Sruogą knygą Balys Didysis neatsispyrė pagundai pirmąjį jos skyrių pavadinti „Balys iš Baibokų“. Anot pranešėjos, šį pavadinimą kaipmat „nugvelbė“ Kostas Ostrauskas, taip pat pavadinęs ir savo dramą apie B. Sruogą. Taigi Baibokai jau yra įėję į literatūros istoriją ne vien tik dėl to, kad čia gyveno B. Sruoga.

R. Pabarčienė sakė užduodanti studentams klausimą, kas lengviau, – ar pravirkdyti, ar prajuokinti skaitytoją? Abu dalykai nelengvi. Prajuokinti kartais net sunkiau.

Anot R. Pabarčienės, vienas charakteringiausių B. Sruogos stiliaus bruožų – sugebėjimas ir prajuokinti, ir pravirkdyti vienu metu. Tai – neįtikėtinas talentas.

R. Pabarčienė aktualino dabar rečiau prisimenamas B. Sruogos dramas Milžino paunksmę, Radvilą Perkūną, Kazimierą Sapiegą, Barborą Radvilaitę. Mokslininkė kalbėjo apie daugiatonį B. Sruogos humorą, jo specifiką, pateikė daug konkrečių pavyzdžių. Taikli tyrėjos įžvalga, kad „Sruogos dramos yra tarsi įvairių komizmo formų enciklopedija. Jose rasime karikatūros, šaržo, farso, bufonados, grotesko, ironijos. Jo juokas kai kur humoristinis, geraširdis, lengvai pašaipus, bet dažniau satyrinis ir sarkastiškas – kandus, sumišęs su panieka ir neviltim; kai kur jis vos pastebimas, o kai kur pabrėžtinai demonstratyvus, bet visada susisiekia su kitais tonais – lyriniais, tragiškais, filosofiniais, visada dinamiškas – stiprėjantis, silpnėjantis, beveik išnykstantis.“

B. Sruogos dramose veikiančių personažų vitališkumą – garsią, rėksmingą, kartais obscenišką kalbą, provokacijų pomėgį, norą staigiai veikti, fizinius judesius – pranešėja gražiai susiejo su rašytojo gimtine, skatindama leisti sau sukurti Baibokų mitą.

R. Pabarčienė pasidalijo, kokius B. Sruogos posakius pavartoja kasdienybėje: „Jos gyslose ne kraujas, o šaltibarščiai“ (apie merginą, kuri nesugeba įsimylėti); „Pilypas iš kanapių dixit“ (apie nieko neišmanančius pretenzingus kritikus); „Nėra sūrio be sūrmaišelio, bet sūrio nėra ir be varškės“ (apie meno kūrinio formos ir turinio vienovę).

Baigdama R. Pabarčienė perskaitė žmonių, kurie 1962, 1973, 1978 m. daugiausia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštyno darbuotojai Marijai Grigaitytei talentingai, paprastai ir labai konkrečiai liudijo apie B. Sruogą, Sruogų šeimą – tėvą, motiną, B. Sruogos brolius Baibokuose.

Kauno Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus darbuotoja Vaida Bareišaitė pristatė pranešimą „Susitikimai su Baliu Sruoga“. Muziejininkė aktualino atsiminimus, kuriuose kalbama apie B. Sruogos asmenybę. V. Bareišaitė priartino B. Sruogą per labai originalią rašytojui nutikusių ir jo iškrėstų pokštų ir nuotykių prizmę. Taip gyvai ir žaismingai pratęsta ir gyvenimiškoji „baibokiško“ humoro tema.

Į B. Sruogos gimtinę atvažiavusios rašytojo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos apdovanotos Baibokų medaus puodynėlėm ir simboliniais Baibokų malūnėliais. Renginio vedėja I. Drevinskaitė-Žilinskienė priminė, kad kitoje kelio Vabalninkas–Biržai pusėje stovėjęs Sruogų vėjinis malūnas, kuris buvęs pastatytas ant „kojos“ ir kuriame grūdus maldavosi visas Baibokų kaimas. Malūnas kada nors taip pat bus atstatytas. O tyrėjoms palinkėta, kad simbolinis Baibokų malūnėlis toliau maltų jų mintis ir prasmingus darbus apie B. Sruogą ir jo kūrybą.

Antroje renginio dalyje kviesta atkurti „Baibokų kaimo legendą“. Ją prisiartinti, pajusti ir išgyventi padėjo iš aplinkinių kaimų atvykę garbaus amžiaus gyventojai, dar atsimenantys Baibokus gyvus, ir dvi parodos.

Vabalninko Balio Sruogos gimnazijos direktorius Laimutis Štirvydas pristatė absolventės Guodos Baradinskaitės fotografijas „Baibokai – B. Sruogos gimtinė“. Šiose nuotraukose, sukurtose labai originaliai, derinant fotografijos ir tapybinį metodą, atsispindi gyvoji istorija. Ją pasakoja išlikę Baibokų sodybos pastatai ir juose išlikę daiktai. Žvelgiant į juos, galima persikelti ir į rašytojo gyventą laiką. Ši paroda yra keliaujanti – pristatyta ne tik Vabalninke, bet ir kitose Biržų rajono bibliotekose, kultūros namuose. B. Sruogos skaitytojai autentiškais Baibokų kadrais dar galės pasidžiaugti ir kitose Lietuvos bibliotekose.

Į Baibokus atvežta jau vasario mėnesį Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje pristatyta paroda „Balys iš Baibokų“. Plačiau šią parodą, parengtą iš bibliotekos fonduose saugomos medžiagos, pristatė bibliotekos darbuotoja N. Taujanskienė. Parodoje, kurią sudaro kelios dalys, skaitytojai galėjo susipažinti su B. Sruogos kūryba, kritine, populiariąja literatūra apie ją ir B. Sruogą, taip pat ir iš Biržų krašto kilusių fotomenininkų, istorikų darbais, kuriuose vizualiai ir žodžiu kalbama apie Baibokus ir Sruogų giminę. N. Taujanskienė pasidžiaugė, kad bibliotekoje saugoma retų eksponatų – B. Sruogos poezijos rinkinių Saulė ir smiltys (1920), Dievų takais (1923), poemos Deivė iš ežero (1919) pirmieji leidimai, studija Lietuvių teatras Peterburge (1930), daktaro disertacijos pagrindu parengta knyga Lietuvių liaudies dainų rinktinė (1949). Papasakojo, kad į bibliotekos fondus atkeliauja ir naujos medžiagos. Tai biržiečio mokytojo Stasio Stonkaus atsiminimų apie B. Sruogą rankraštis, kurį bibliotekai dar vasario mėnesį, minint rašytojo gimtadienį, padovanojo žurnalistas Algirdas Butkevičius. N. Taujanskienė gražiai prisiminė ir papasakojo apie pirmojo B. Sruogos kūrybos tyrinėtojo habil. dr. Algio Samulionio darbus, jų reikšmę ir pramintus kelius kitiems tyrėjams. Parodė bibliotekoje saugomų unikalių nuotraukų iš buvusios Vabalninko mokyklos, kurioje, minint rašytojo 90-ąjį gimtadienį, dalyvavo A. Samulionis.

Po rimtų ir žaismingų pokalbių, diskusijų renginio dalyviai turėjo ypatingą progą pabendrauti su B. Sruogos artimaisiais, iš jų išgirsti, kuo sruogynė gyva dabar. Baibokų svečiai vaišinti Rinkuškių bendruomenės moterų keptais gardžiais blynais, virta karšta sriuba, kviesti paragauti legendinio Baibokų alaus, pasisvečiuoti arbatos sode.

Sruogynę atgaivino ne tik prapliupęs lietus, bet ir Biržų kultūros centro etnografinis ansamblis „Bočiai“. Į meninę programą tarp gerai ausiai atpažįstamų romansų melodijų talentingai įpinta B. Sruogos ir Unės Babickaitės meilės istorijos gija atvėrė dar vieną unikalų B. Sruogos jaunystės puslapį. „Bočių“ ansamblio dalyvių liaudies šokiai ir linksmas ūpas priminė amžininkų žodžius, kad B. Sruoga labai mėgęs liaudies dainas, o per Žolinę buvęs ypač gyvas, judrus, lankstus, jautęs ritmą, šalia valsų ir polkų prigalvodavęs visokių ratelių, iššokdindavęs visas moteris, net senas „babuškas“. Baibokuose, „tame velnio abrūse“, mėgęs ne tik padainuoti, bet ir smagiai pašokti, pašėlti, padūkti.

Prasiblaškius vėl subūrė visų labiausiai lauktas pokalbis su kino režisieriumi Algimantu Puipa. Jis plačiau papasakojo apie filmo, pastatyto pagal B. Sruogos memuarus Dievų miškas, kūrimo istoriją. Režisierius iškart pabrėžė, kad statyti filmą, kurio ištakos – stipri literatūra, sunku ir rizikinga. Filmas beveik niekada neprilygsta autentiškam šaltiniui. Priešingai, laikomas literatūrinio kūrinio „klinikine mirtimi“.

Pasak A. Puipos, labai dažnai kinas pralaimi prieš literatūrą dėl vienos konkrečios priežasties. Rašytojas knygoje įvykius, gamtą, nuotaikas, jausmus, vizijas gali aprašyti keliuose šimtuose puslapių, o režisierių riboja galimybės. Kino pasakojimą režisierius techniškai turi sutalpinti į 60 spausdintų puslapių. Juose reikia labai koncentruotai išdėstyti visą kūrinio siužetą, dialogus, perteikti atmosferą.

Režisierius A. Puipa prisiminė filmo ištakas, ilgą kelią nuo sumanymo iki jo realizavimo, bandymus pergudrauti cenzūrą. Nuo to laiko, kai pirmą kartą buvo išspausdintas Dievų miškas, Lietuvos kino studijoje pleveno mintis, kad ta tema reikėtų pastatyti filmą. Tačiau imtis realių darbų trukdė kino cenzūra. Tuo metu kinas ir teatras, kaip ideologinė meno rūšis, buvo ypač kontroliuojami. Literatūros cenzūra buvo šiek tiek kitokia. Tas, kas pasiima knygą, ją skaito vienas. O kino teatras ar teatro salė – masinė susibūrimo vieta. Išsakyta drąsesnė, maištingesnė mintis iš karto pasiekia didelę masę žmonių. Kilo klausimas, kaip reikėtų pavaizduoti kūrinio personažus, ypač kalinius „ruskelius“ ar sargybinius ukrainiečius. Sunku tikėtis, kad pavyks gauti leidimą tokio filmo ekranizacijai. Saulius Šaltenis, dirbęs Lietuvos kino studijos scenarijų redakcinėje kolegijoje, dažnai vaikščiojo į Redakcinį skyrių, siūlydamas Dievų mišką. Tačiau bėgo metai, o nuo pirminės minties toliau nepasistūmėta. 1980 m. iš Maskvos į Lietuvą grįžo režisierius Vytautas Žalakevičius. Jis pradėjo eiti kino studijos meno vadovo ir direktoriaus pareigas. Prasidėjo bendradarbiavimas su juo. Tada V. Žalakevičius ir pasiūlė pabandyti ekranizuoti Dievų mišką. Pasiūlymas buvęs įdomus. Bet vėl kankino mintis, kaip neįprastai parodyti lagerį, kuriame vyksta tokie paradoksalūs dalykai, – kaip „peršokti“ Maskvos cenzūrą. Kartu su scenaristu, dramaturgu Ričardu Gaveliu mąstyta, kad kino filmo scenarijus neturėtų pasibaigti tuo, kuo baigiasi B. Sruogos Dievų miškas, – į lagerį įvažiavusių rusų tankų scena. Norėta pratęsti universalesnę mintį apie buvusiam kaliniui iškilusią grėsmę, išgyventą nežinią dėl tolesnio likimo. Labiausiai buvo tikėtina, kad jis atsidurs kitame, sovietiniame, lageryje. Apie tokią paralelę siūlė galvoti pirmiausia Rapolo Mackonio, kalėjusio Štuthofe, paskui išsiųsto į Sibirą, tragedija. Kai ši tema pradėta gvildenti, nereikėjo nė Maskvos cenzūros. Tokia temos idėja atmesta iškart Lietuvoje.

Tik atgavus nepriklausomybę, į Lietuvą pradėjo atvažiuoti kinematografų iš įvairių pasaulio šalių. Jie beveik vieną po kito pastatė aštuonis filmus apie konclagerius. Lietuvos kino studijos dailininkas Galius Kličius buvo jau įgudęs statyti šios srities scenografijas. Vėl atgimusi mintis, pasinaudojant jau pastatytomis dekoracijomis, bandyti įgyvendinti Dievų miško kinematografinę idėją. Taip atsirado galimybė grįžti prie ilgus metus cenzūros gniaužtos idėjos. Deja, scenaristas R. Gavelis jau buvo miręs. Režisieriui A. Puipai teko ankstesnį scenarijų papildyti naujais dalykais, kurių nebuvo galima siūlyti tarybiniais laikais. Deja, netyčia padarius klaidą dokumentuose, šio filmo ekranizacija Lietuvoje nefinansuota. Nepaisant to, nuspręsta rizikuoti: kino idėja pavyko sudominti anglų prodiuserius. Anglai pasiūlė savo techninę bazę, ryškinimą Londone, montažo režisierių, net aktorių – britų kino ir teatro žvaigždę Steveną Berkoffą. A. Puipa prisiminė ir anglų iškeltą sąlygą – pastatyti filmą per vieną mėnesį. Toks nerealus reikalavimas sukėlė didžiulį šoką visai kūrybinei grupei. Svajota ne apie tokius filmavimo tempus, o apie ramų bent pusės metų darbą, kai gali įsigilinti, apgalvoti kiekvieną epizodą.

Nutarus rizikuoti ir pradėjus filmavimo darbus, visi, kaip galėdami, stengėsi padėti: lenkai siuvo uniformas, Lietuvos kariuomenė suteikė ginklų, panašių į vokiškus, o Klaipėdos krašto, kur buvo pastatytos dekoracijos, savanoriai tiesiog skutosi galvas, kad galėtų vaidinti masinėse kalinių scenose. Ateidavo šimtai žmonių, vaidindavo šaltyje pusnuogiai ar apsirengę tiktai palaikiais rūbeliais. Žmonių entuziazmas buvęs didžiulis.

Režisierius A. Puipa pasakojo apie įdomų susitikimą, nelengvą bendravimą su pagrindinio vaidmens atlikėju aktoriumi Valentinu Masalskiu. Jis pasirinktas dėl to, kad stipria savo asmenybe kaip magnetas veiktų filmo žiūrovus. Aktoriaus ir režisieriaus požiūriai neretai išsiskirdavę, todėl kai kurios scenos nutolo nuo pirminio sumanymo.

A. Puipa pasakojo ir apie prieš filmą kilusį poreikį susitikti su rašytojo dukra D. Sruogaite, mistišką susitikimą ir jo pasekmes ne tik filmo kūrimo procesui: „Prisimenu, kai įėjau į jų namus Vilniuje, iš pradžių mane pasitiko Dalios dukra Aušrinė. Ji su manim šiek tiek pakalbėjo – lyg patikrino kokiu melo detektorium. Tada atsikėlusi nuėjo į kitą kambarį, iš kurio iškilmingai pasirodė Dalia. Mes pradėjom kalbėtis. Jos buvo skaičiusios filmo scenarijų. Iš pokalbio įsiminė vienas užduotas klausimas: „O iš kur jūs B. Sruogos kūrinyje radote japonę?“ Japonė, paminėta Dievų miške, tik neaišku, iš kur ji lageryje atsirado, niekas negalėjo paaiškinti. Sukūriau keletą epizodų su ja – egzotiška konclagerio komendanto palydove. Vokiečiai šią detalę įvertino kaip itin originalią. Pasibaigus filmui, mano sūnus, tuo metu bebaigiantis kino vadybos studentas, taip pat dirbęs tame filme, tą japonę pamilo ir dabar ji yra jo žmona.“ Tokie įsimintini filmo ir gyvenimo susilietimai.

Po filmo premjeros „Vingio“ kino teatre 2005 m. režisieriui A. Puipai B. Sruogos kūrybos tyrėja R. Pabarčienė, filmą žiūrėjusi kartu su D. Sruogaite ir B. Sruogos anūke Aušrine Byla, išsakiusi komplimentą dėl pavykusio kūrinio pastatymo. R. Pabarčienės liudijimu, filmą gerai įvertino ir rašytojo dukra D. Sruogaitė, sakiusi, kad netapatinanti literatūros ir kino. Režisierius A. Puipa iki galo nepatikėjęs pasakymu, kad, ekranizavęs garsų literatūros kūrinį, „įkopęs į didelį kalną“. Jo žodžiais, B. Sruogos Dievų miškas – knyga, nepasiduodanti kinui. Knygoje aprašomi įvykiai itin originaliai susieti su autoriniais komentarais, kurių kinas tiesiog nepajėgia perteikti. Iš pradžių naiviai tikėjęs, kad būtent autorinius komentarus galėsiąs perteikti aktorių vaidybos dėka, kad tai bus ir smagu, ir sarkastiška. Deja, ne viską, kas pavaizduota stiprioje literatūroje, lengvai pavyksta perkelti į ekraną.

Režisierius A. Puipa priminė, kad tuomet pasaulyje ir Lietuvoje jau buvo pasirodę nemažai kacetinės literatūros, pastatyta filmų. Kalinių gyvenimas lageryje vaizduotas panašiai, radosi pasikartojančių klišių, pavyzdžiui, neapseita be kalinių orkestro, plaukų kirpimo, nuogų moterų, varomų į dujų kamerą, scenų. B. Sruoga, parašęs kūrinį 1945 m., kalbėjo itin originaliai – grotesko forma pateikė autentišką lagerio aprašymą. Mintis apie prarastą Nobelio premiją sapno pavidalu įausta filmo pabaigoje. Vienas kalinys, matydamas į lagerį sugrįžusį, besiartinantį profesorių, ištaria kitiems: „Sako, kad knygą po karo apie lagerį parašė. Bet niekas jos nespausdino. O gaila. Pasaulis daug smagių dalykų apie mus būtų sužinojęs.“

A. Puipos ir R. Gavelio režisuotas Dievų miškas rodytas įvairiuose kino festivaliuose. Režisierius A. Puipa dalijosi įspūdžiais, kaip filmas sutiktas Lietuvos, Amerikos, Pietų Korėjos, Vokietijos ir kitų šalių žiūrovų. Paminėjo paradoksą, kad „ten, kur žmonės nieko nežino apie B. Sruogą, filmas įvertinamas puikiai, o lietuviams žiūrovams į akis žiūrėti sunkiau“. Itin savikritiškais A. Puipos žodžiais, „filmas pagal B. Sruogos kūrinį – režisieriaus versija, galbūt ir ne pati sėkmingiausia“.

Anot A. Puipos, yra daug literatūros kūrinių, prie kurių režisieriams geriau nesiliesti. B. Sruoga pats savaime jau yra milžinas. Samprotavo, kad galbūt teisingai pasielgė rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, testamentu uždraudęs ekranizuoti romaną Altorių šešėly.

A. Puipa jaunam režisieriui, kuris dabar norėtų statyti filmą apie B. Sruogą, patartų filmą pradėti nuo tos scenos, kuria baigiamas kūrinys – patvory guli kalinys B. Sruoga, į lagerį įvažiuoja rusų tankai. Toliau – filmo titrai. Dar toliau reikėtų pasakoti istoriją, kurios B. Sruoga neparašė, – parodyti jo paties gyvenimą pokario Lietuvoje. Į istoriją būtų galima įterpti epizodų iš lagerio tikrovės. A. Puipa linkėtų sukurti ir pastatyti paminklą paskutiniesiems B. Sruogos gyvenimo metams.

Renginio dalyviai, išklausę režisieriaus A. Puipos „mažytę išpažintį“, antrosios filmo režisierės, A. Puipos žmonos Janinos Lapinskaitės liudijimus, pakviesti pasižiūrėti patį filmą.

Vakarėjantys Baibokai nudžiugino maloniu džiazo improvizacijų koncertu. O svetingieji sodybos šeimininkai, išlaikydami senąją tradiciją, pakvietė, susėdus už bendro stalo, pasivaišinti labai gardžia, baibokiška vakariene.

Rugpjūčio 15 d. aplankyta Sruogų šeimos amžinojo poilsio vieta daugiau nei 400 metų senumo Jasiuliškų kapinaitėse.

Už gyvą, teigiantį gyvenimą Baibokų stebuklą ačiū Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos darbuotojai, renginio iniciatorei ir vedėjai I. Drevinskaitei-Žilinskienei, renginį globojusiai bibliotekos direktorei Vilmantei Vorienei, visiems bibliotekos darbuotojams, nuoširdžiai, svetingai ir šiltai sutikusiems B. Sruogos artimiesiems.

Linkėtume, kad ir kitąmet per Žolinę Baibokai taip darniai sudūgztų suoštų, kad čia širdis pašauktų ir atvestų visus, mylinčius B. Sruogą.

Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-09-07-teigiantys-gyvenima-baibokai/148586

Balio Sruogos šventė Baibokuose

Prieš pat Žolinę, sekmadienį, į Baibokus susirinko Balio Sruogos gerbėjai – Biržų J.Bielinio viešoji biblioteka dar kartą suorganizavo didžiojo Biržų krašto sūnaus 120 – ųjų gimimo metinių minėjimą. Dar kartą, nes rašytojas gimė vasario 2 dieną. Ta proga biblioteka žiemą buvo surengusi jubiliejinį renginį, tačiau bibliotekininkėms pasirodė, kad maža tokio kuklaus paminėjimo. Pavykus gauti paramos iš Kultūros tarybos programos, suorganizuotas šis susitikimas poeto tėviškėje, kur tradiciškai per Žolinę susirenka giminės ir artimieji.

Jeigu, kaip sakė vicemerė I.Varzienė, žiemos renginys atrodė per kuklus, kad atitiktų minimos asmenybės dydį ir svarbą, tai rugpjūčio minėjimo užmojis tikrai buvo sruogiškas. Jame tilpo ir moksliniai pranešimai, ir dviejų parodų atidarymas, ir koncertai, ir susitikimas su režisieriumi A.Puipa, ir filmo peržiūra, ir džiazas...; O taip pat kava, arbata, pokalbiai, diskusijos ir netgi reto skanumo blynai, kepami Rinkuškių bendruomenės moterų.

Kiekvienas skaitantis lietuvis turi savo Balį Sruogą. Daugumai tai, be abejo, pirmiausia tragiškiausia rašytojo knyga „Dievų miškas“. Vienas autentiškiausių liudijimų apie nacių konclageriuose patirtą siaubą, pastangas išlaikyti žmogiškąjį orumą nežmoniškose situacijose. Knyga, kurios istorija sudėtinga ir sunki, kaip ir autoriaus likimas. Išleista tuo metu, kai buvo parašyta, būtų buvusi viena pirmųjų liudijimų apie mirties stovyklas, deja, uoliųjų tarybinės literatūros tyrumo sergėtojų sukritikuota už „neteisingą“ istorinės tiesos supratimą ir vaizdavimą. K.Preikšas piktinosi, kad B.Sruoga neparodė pasipriešinimo kovos ir jos didvyrių lageryje, o vaizduoja „smulkius žmogelius“, kuriems rūpi tik jų pačių išgyvenimas, priversdamas rašytoją teisintis dėl savo netinkamo stiliaus ir tarybinio rašytojo pareigų netinkamo vykdymo. Neabejotinai draudimas spausdinti knygą paskubino didžiojo rašytojo mirtį.

Apie „Dievų miško“ redagavimo ir leidimo kelius pranešimą „Dievų miško“ rašymo, redagavimo, leidimo labirintai. XX-XXI amžiaus mįslės ir paradoksai“ skaitė dr.Neringa Lašaitė-Markevičienė. Jaunoji mokslininkė laiko save Algio Samulionio mokine, nors jai ir neteko sutikti 1994 metais mirusio B.Sruogos kūrybos tyrinėtojo. Anot N.Lašaitės-Markevičienės, yra 14 „Dievų miško“ leidimų, bet nė vienas iš jų nėra paremtas pačiais pirminiais šaltiniais. Išnaršiusi visus įmanomus archyvus, mokslininkė gali daug kalbėti apie kiekvieną B.Sruogos rankraščio ar autorinio mašinraščio lapą. Ji pasakojo, kad vienu metu buvo kilęs didelis noras – ir netgi atsiradęs leidėjas – išleisti „Dievų mišką“ Amerikoje. Deja, knyga taip ir nebuvo išleista, vadovaujantis motyvais, stebėtinai panašiais į 1946 metų LTSR kultūros ideologų žodžius: per daug asmeniška, per siaura tema, per daug nacionalistinė, tai lietuvio knyga lietuviams ir pan. Buvo pasiūlyta pasisamdyti JAV rinką suprantantį redaktorių, kuris paruoštų knygą Amerikos rinkai.

„Dievų miškas“ – paskutinė B.Sruogos knyga, kuri atsirado iš tragiškos rašytojo patirties. Daugumai lietuvių literatūrą žinančių žmonių B.Sruoga visų pirma – poetas, dramaturgas, kritikas, universiteto profesorius, visą I Respublikos laikotarpį itin aktyviai reiškęsis kultūriniame šalies gyvenime. Kalbėdama apie maištingąjį poetą Balį Sruogą dr.Gabija Bankauskaitė-Sereikienė apgailestavo, kad mokyklose nebeskaitoma B.Sruogos poezija, poeto, laikomu lietuvių poezijos novatoriumi netgi didesniu už K.Binkį (A.Mackus). „Filosofijos daktaras, maištininkas, kūrėjas, publicistas – toks jo portretas,“ – teigė VU Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių filologijos katedros vedėja. B.Sruoga – visų pirma individualistas, savo apranga, elgesiu stengęsis išsiskirti iš aplinkos. Anot tyrinėtojos, tai ypač matoma nuotraukose, kur poetas teatrališkai pozuoja, dažnai improvizuodamas savo herojus.

Besidomintys gimtąja literatūra žino, kokius keistus ir įmantrius slapyvardžius rinkdavosi menininkas: Padegėlis Kasmatė, Markizas Tigrui Nėrkonori, Sirakūzinas ir dar kelios dešimtys vardų, kuriais prisidengęs rašytojas spaudoje pliekdavo ne tik amato brolius, bet ir leisdavosi į diskusiją pats su savimi – skirtingais slapyvardžiais. Mokslininkė tvirtino, kad poetas buvęs labai savitas, nepasidavė madoms, nesitaikstė prie publikos. „Balys Sruoga suprato, ką daro, jis aiškiai ir sąmoningai kūrė savo mitą“, - teigė G.Bankauskaitė-Sereikienė.

„Kas sunkiau: pravirkdyti ar prajuokinti?“ – klausė profesorė Reda Pabarčienė. Jos nuomone, B.Sruoga sugeba ir vieną, ir kitą ir tai yra jo išskirtinio talento požymis. R.Pabarčienė tvirtino, kad neįmanoma atskirti rašytojo nuo jo žemės, nors tiesioginį ryšį įžvelgti irgi labai sunku. Anot jos, Šiaurės Lietuvoje žemė sunki, klampi, bet patvari. „Gal iš čia noras maištauti, paieškoti kalnų?“ – garsiai mąstė LEU profesorė. Poetas, anot R.Pabarčienės, vadino save romantiku ir laikė romantizmą, kuris grindžiamas savosios žemės jausmu, fundamentalia lietuvių psichologijos savybe.

Amžininkų prisiminimais apie B.Sruogą – kolegą, draugą, dėstytoją – pasidalijo B.irV.Sruogų namų Kaune muziejininkė Vaida Bareišaitė.

Iškart po pranešimų renginio dalyviams buvo pristatytos dvi parodos: ant klėties sienos eksponuotos Vabalninko B.Sruogos gimnazijos moksleivės Godos Baradinskaitės fotografijos apie Baibokus, o name – J.Bielinio viešosios bibliotekos parengta dokumentų paroda „Balys iš Baibokų“.

Kad svečiai nepraalktų, sodybos kieme, improvizuotoje virtuvėlėje pukšėjo didelis katilas tirštos kaimiškos sriubos, atvežtas iš Rinkuškių, o Rinkuškių bendruomenės moterys čirškino ypatingus blynus.

Susirinkusius linksmino Biržų kultūros centro etnografinis ansamblis „Bočiai“. Koncerto metu staiga prapliupęs lietus neišgąsdino renginio dalyvių: bočiai smagiai taškė balas šokio sūkury, o žiūrovai susikibę kartu linguodami pritarė ansamblio dainininkams.

Į Baibokus atvyko ir filmo „Dievų miškas“ režisierius Algimantas Puipa, o vakare, peržiūrėję B.Sruogos knygos motyvais statytą filmą, svečiai galėjo mėgautis džiazo improvizacijomis.

„Atimk iš nepriklausomos Lietuvos tokius žmones – žmones lyg mieles – kaip Sruoga, ir koks nepalyginti skurdesnis, pilkesnis liks jos vaizdas!“ – kalbėjo Jurgis Blekaitis 1957 m. Čikagoje minint dešimtąsias rašytojo mirties metines. Ir todėl taip svarbu išsaugoti atmintį apie tuos, be kurių šiandien lietuviška kultūros duona būtų prėska ir dirsėta.

Vaiva Radikaitė

Šaltinis: http://www.selonija.lt/2016/08/15/balio-sruogos-svente-baibokuose/

Baibokų gyvavimo teigimas

2021 m., minint 125-ąsias B. Sruogos gimimo metines, Biržų biblioteka toliau tęsė tradiciją nepamiršti ir likimo valiai nepalikti rašytojo atminimo – vėl buvo surengta šventė tokiu pat pavadinimu „Teigiantis gyvenimą“ (Baliui Sruogai – 125). Renginio tema – Teatro seminaras, B. Sruogos įkurtas 1926 m., Lietuvos universitete Kaune.

Tiek prieš penkerius metus, tiek šiemet renginio idėjos autoriai, sumanytojai ir organizatoriai – Biržų viešoji biblioteka ir B. Sruogos giminaičiai – sulaukė tokių pačių klausimų: kodėl taip įdomiai vadinasi renginys ir kodėl B. Sruogos gimtadienį švenčiame rugpjūtį, kai jo tikroji gimimo diena yra vasarį?

Atsakant į pirmąjį klausimą, cituoju paskutiniojo B. Sruogos iš Štuthofo koncentracijos stovyklos laiško ištrauką: „Aš nepražūsiu. Ir jokiu būdu man neatsitiks nieko bloga. Mano nuotaika puiki, ir į ateitį aš žiūriu labai ramiai. Esu sveikas ir nusiteikęs optimistiškai, koks ir privalo būti gyvenimą teigiantis rašytojas“.

Antrasis atsakymas savyje koduoja ilgametes tradicijas, gyvas iki šiol, Sruogų giminei per Žolinę rinktis Baibokuose. Apie tai renginio sveikinimo kalboje kalbėjo Birutė Sruogaitė: „Besibaigianti vasara primena apie artėjančią Žolinę, kai į tėviškę grįždavo Balys Sruoga ir visi, kas tik tą dieną galėdavo grįžti. Ir tada prasidėdavo šventė“.

Birutė Sruogaitė, jos vyras Almantas Savonis, Virginijus ir Jolanta Sruogos, Robertas Sruoga, Algirdas ir Patricija Sruogos, Balys Sruoga (vienintelis giminėje garsiojo rašytojo bendravardis) ir kiti giminaičiai saugo ir puoselėja ne tik sodybą, bet ir kultūrinę atmintį: troboje veikia savo lėšomis įrengta ekspozicinė salė, sodyba po truputį yra tvarkoma, iš įvairių vietos ir valstybinių institucijų vis prašant ir laukiant didesnės paramos ir dėmesio (labiausiai būtent jo) šiam kultūros paveldo objektui, skaičiuojančiam ne vieną šimtą metų. Ši sodyba Biržų rajone yra viena iš nedaugelio išlikusių garsių asmenybių gimtųjų sodybų.

125-ojo B. Sruogos gimtadienio tema buvo Teatro seminaras, rašytojo įkurtas ir moderuotas 1926 – 1934 m. Kaune, universitete. Anuomet jis buvo toks garsus, kad į jį patekti galėdavai tik „per pažintis“. Be abejo, daugelį traukė pirmiausia B. Sruogos asmenybė. Teatro seminaro idėją jis atsivežė iš savo studijų Vokietijoje, Miunchene. „Ar žinote dar kokį nors anų laikų intelektualą, kuriame susidūrė Rytai ir Vakarai?“, - apie B. Sruogą, studijavusį Rusijoje ir Vokietijoje, renginio dalyvių klausė Vytauto Didžiojo universiteto teatro disciplinų dėstytoja, teatrologė Vitalija Truskauskaitė.

Ilgametė VDU dėstytoja atvyko su VDU studentais ir dėstytojais Ramūnu Čičeliu bei Gintare Vaitonyte, kurie Teatro seminaro metu gvildeno teatro esmės, prigimties, būtinumo klausimus, remdamiesi B. Sruogos pateikta ateities teatro vizija. Apie savo patirtis, statant ir vaidinant B. Sruogos pjesėje „Aušros sūnūs“, pasakojo Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Asta Preidytė. Senąsias lietuvių liaudies dainas pagal šiuolaikišką aranžuotę atliko Biržų kultūros centro modernaus folkloro grupė „Navija“. Visus į dainavimą įtraukė kelios dainos, skambančios Sruogynėje nuo seno. Teatro seminaras neapsėjo be tikrų aktorių – simpatijas, nuoširdų dėmesį pelnė Biržų kultūros centro Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro skaitomos Kazio Ostrausko pjesės „Balys iš Baibokų“ ištraukos. Vabalninko B. Sruogos gimnazijos mokiniai sukūrė filmuką-virtualią kelionę rašytojo keliais Vabalninko krašte, kuri tapo puikiu renginio įvadu prisimenant B. Sruogą pirmiausia kaip literatūros žmogų.

„Kalbant apie teatrą, tokį, kokį matė B. Sruoga, labiausiai tiktų apibūdinimas „nuo repeticijos iki rekolekcijos“. Tai mano sugalvotas palyginimas visai kitam teatriniam reiškiniui, bet šiandien suvokiu, kad jis labai tinka ir B. Sruogos teatro vizijai apibūdinti. Tik labai šviesi, optimistiška asmenybė, Lietuvos teatro viziją kurianti žvėriškomis, mirties ir išgyvenimo sąlygomis Štuthofo koncentracijos stovykloje, galėjo kalbėti apie romantinį teatrą“, - konstatavo V. Truskauskaitė.

Pabaigoje renginio organizatoriai jau kvietė susitikti 2026-aisiais, kai bus minimos rašytojo 130-osios gimimo metinės. Renginio tema, sakė jie, spontaniškai gimė Teatro seminaro metu. Kas žino, gal pavyks susitikti ne tik su dainomis ir šokiais. Gal per penkerius metus bus parodytas bent minimalus dėmesys žmonėms, kurie negriauna, o stato. Pastatą, atmintį, kultūrą, istoriją.

Indra Drevinskaitė,
projekto „Teigiantis gyvenimą“ idėjos autorė
Biržų r. savivaldybės J. Bielinio viešoji biblioteka

Didysis Balys Sruoga

Algirdas BUTKEVIČIUS

Ba­lys Sruo­ga bu­vo di­de­lis ne tik sa­vo ūgiu, bet ir ta­len­tu. Gai­va­lin­gu, ne­su­var­žo­mu, lei­du­siu su­kur­ti kū­ri­nius, ku­rie ir šian­dien pel­ny­tai lai­ko­mi mū­sų li­te­ra­tū­ros kla­si­ka.

Ba­lys Sruo­ga išė­jo iš gy­ve­ni­mo bū­da­mas 51 me­tų. Kaip kū­rė­jui tai ne­daug, ta­čiau jo įna­šas į dvi­de­šim­to­jo am­žiaus lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą tur­būt sva­riau­sias iš bet ka­da gy­ve­nu­sių ir kū­ru­sių Bir­žų kraš­to ra­šy­to­jų. Poe­zi­ja, dra­ma­tur­gi­ja, li­te­ra­tū­ros is­to­ri­ja ir kri­ti­ka, dės­ty­to­jo dar­bas. Ir vi­sur jis bu­vo sa­vi­tas, ta­len­tais ap­do­va­no­tas kū­rė­jas, atė­jęs į lie­tu­vių kul­tū­ros dir­vo­nus iš gim­to­jo kraš­to, ku­rį vė­liau api­bū­dins to­kiais žo­džiais: „Nie­kur ki­tur nė­ra to­kio sa­vai­min­go ir daž­nai są­mo­jin­go hu­mo­ro kaip pas bir­žė­nus. Bir­žė­nai dau­gu­moj ga­na pa­si­tu­rin­tys gas­pa­do­riai. Ge­ri, der­lin­gi lau­kai, kvie­čiai jiems užau­ga kaip mū­ras, lai­ko ge­rus bė­rus žir­gus ir da­ro alų – dar ge­res­nį. Ir nie­kur ki­tur Lie­tu­voj nė­ra to­kių gra­žių gė­ri­mo dai­nų kaip pas bir­žė­nus! Bir­žė­nai mo­ka rim­čiau­sius gy­ve­ni­mo klau­si­mus skaid­riu, švie­siu, ne­ly­gi­nant per­re­gi­mu kriš­to­li­niu hu­mo­ru nu­skaid­rin­ti“.

Ra­šy­to­jo gim­ti­nė – Bai­bo­kai, di­de­lė, me­džiais apau­gu­si so­dy­ba ne­to­li Va­bal­nin­ko. Čia, Ago­tos ir Pran­ciš­kaus Sruo­gų šei­mo­je, iš 8 vai­kų užau­go 5 sū­nūs. Ke­tu­ris tė­vai iš­lei­do į moks­lus. Vai­kai ne­bu­vo le­pi­na­mi. Ir Ba­liui vai­kys­tė­je te­ko ga­ny­ti, o paau­gus, grį­žus va­sa­ros ato­sto­gų, dirb­ti stam­bia­me tė­vų ūky­je kar­tu su sam­di­niais lau­ko dar­bus.

Pir­muo­sius moks­lus Ba­lys Sruo­ga krim­to Bai­bo­kuo­se vei­ku­sio­je slap­to­je lie­tu­viš­ko­je kai­mo mo­kyk­lo­je. Vė­liau mo­kė­si Va­bal­nin­ko vals­čiaus mo­kyk­lo­je, o 1906 me­tais vie­nuo­lik­me­tis Ba­lys iš­ke­lia­vo į Pa­ne­vė­žio mies­to rea­li­nę gim­na­zi­ją.

Mo­kė­si ge­rai. Nuo ket­vir­tos kla­sės už­dar­bia­vo pa­mo­ko­mis, nes pra­gy­ven­ti, kai tė­vai vie­nu me­tu moks­lan lei­do ke­tu­ris vai­kus, ne­bu­vo leng­va. Mo­kyk­lo­je grei­tai pa­gar­sė­jo li­te­ra­tū­ri­niais ga­bu­mais, lie­tu­viš­kuo­se va­ka­rė­liuo­se pa­skai­ty­da­vo sa­vo ei­lė­raš­čių. Jau tuo­met sa­vo iš­si­la­vi­ni­mu jis len­kė ne vie­ną bend­raam­žį. Daug skai­tė, neiš­leis­da­vo iš ran­kų kny­gos ir va­sa­rą, par­va­žia­vęs ato­sto­gų. Kai­my­nai pri­si­me­na, kad Ba­lys, dar gim­na­zis­tas, mė­gęs jau­ni­mo suė­ji­mus ir juo­se da­ly­vau­da­vęs, ne­bu­vo iš­di­dus, bend­ra­vo su vi­sais, pri­rei­kus pa­dė­da­vo. Vie­nam pa­gel­bė­jęs pa­si­reng­ti į Pa­ne­vė­žio rea­li­nę gim­na­zi­ją, ki­tą kar­tą su bro­liu Ka­ziu per ato­sto­gas še­šias sa­vai­tes mo­kęs ru­sų kal­bos vie­ną vai­ki­ną, kad tas, tar­nau­da­mas ca­ro ka­riuo­me­nė­je, ga­lė­tų ra­šy­ti į na­mus laiš­kus.

1914 me­tais, bai­gęs gim­na­zi­ją, Ba­lys Sruo­ga iš­vy­ko pas bro­lį Adol­fą, Pe­ter­bur­go te­le­fo­nų tink­lo in­ži­nie­rių. Įs­to­jo į Pe­ter­bur­go im­pe­ra­to­riš­ką­jį miš­kų ins­ti­tu­tą. Mo­kė­si ten neil­gai, nes ju­to ne ten pa­te­kęs. Me­tus stu­di­ja­vo Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­to is­to­ri­jos-fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­te, vė­liau iš­vy­ko mo­ky­tis į to­kį pat Mask­vos uni­ver­si­te­to fa­kul­te­tą. Lan­kė mu­zie­jus, bib­lio­te­kas, teat­rus, su­si­pa­ži­no su poe­tu Jur­giu Balt­ru­šai­čiu, ra­šy­to­ju Mak­si­mu Gor­kiu, ren­gė di­de­lį lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros al­ma­na­chą ru­sų kal­ba. Da­ly­va­vo J. Balt­ru­šai­čio gar­siuo­se li­te­ra­tū­ri­niuo­se sam­bū­riuo­se, ku­riuo­se ei­les skai­tė to­kie įžy­mūs poe­tai sim­bo­lis­tai kaip Kons­tan­ti­nas Bal­mon­tas, Va­le­ri­jus Briu­so­vas, Bo­ri­sas Pas­ter­na­kas.

1918 me­tais Ba­lys Sruo­ga grį­žo į Lie­tu­vą, va­sa­rą pra­lei­do tė­viš­kė­je, Bai­bo­kuo­se, suei­lia­vo poe­mė­lę „Dei­vė iš eže­ro“, at­gai­vi­no drau­gys­tę su Ka­ziu Bin­kiu, kar­tu ruo­šia va­ka­rė­lius Pa­pi­ly­je ir Pa­lai­mo­je.

Įdo­mius at­si­mi­ni­mus apie tai, kaip Ba­lys Sruo­ga ruo­šė va­ka­rą Pa­lai­mo­je (tuo­met ji bu­vo va­di­na­ma Be­ne­dik­ta­va) yra už­ra­šęs Ra­mon­ga­lių kai­me gi­męs ra­šy­to­jas Juo­zas Pet­ru­lis. Jie abu, pa­siė­mę iš Be­ne­dik­ta­vos il­gus ra­tus, va­žia­vo į Pa­pi­lį pas ten mo­ky­to­ja­vu­sį Ka­zį Bin­kį ieš­ko­ti pia­ni­no. K. Bin­kis pia­ni­no ne­tu­rė­jo, bet nu­ro­dė, kad jį Kal­na­ga­lių kai­me, sa­vo tė­viš­kė­je, tu­ri bū­si­mas dip­lo­ma­tas Jo­nas Aukš­tuo­lis. Įsi­kė­lę pia­ni­ną į ra­tus, B. Sruo­ga ir J. Pet­ru­lis jį par­ga­be­no į Pa­lai­mą. Va­ka­ras praė­jęs la­bai įspū­din­gai. Bu­vo su­vai­din­tas B. Sruo­gos re­ži­suo­tas vei­ka­liu­kas. Li­te­ra­tū­ri­nės da­lies at­li­kė­jai, skai­tę sa­vo ei­lė­raš­čius, bu­vo tik B. Sruo­ga ir K. Bin­kis. Abu, pri­si­me­na J. Pet­ru­lis, jau­ni, gra­žūs, su fra­kais, tuo ypa­tin­gai iš­si­ski­rian­tys iš ki­tų.

Po ke­lių me­tų B. Sruo­ga iš­gar­sė­jo ne vien kaip poe­tas, bet ir kaip kri­ti­kas, ne­gai­les­tin­gai ver­ti­nan­tis Mai­ro­nio, Ado­mo Jakš­to, Ka­zio Pui­dos, Vy­dū­no ir ki­tų pri­pa­žin­tų poe­tų, ra­šy­to­jų, dra­ma­tur­gų kny­gas. 1921-924 me­tais stu­di­ja­vo Miun­che­no uni­ver­si­te­te, ku­rį bai­gė, ap­gy­nęs fi­lo­so­fi­jos dak­ta­ro laips­nį.

Ba­liui Sruo­gai bu­vo pa­siū­ly­tas dar­bas Kau­no uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­te. Čia pra­si­dė­jo sep­ty­nio­li­ka me­tų trū­kęs in­ten­sy­vus ra­šy­to­jo li­te­ra­tū­ri­nės ir pe­da­go­gi­nės veik­los lai­ko­tar­pis. Pa­de­dant uoš­viui K. Dau­gir­dui, B. Sruo­ga pa­si­sta­tė na­mą, nu­si­pir­ko au­to­mo­bi­lį „Fiat,“ kas­met Bai­bo­kuo­se ap­lan­ky­da­vo tė­vus, skai­tė pa­skai­tas, va­dov­vo gar­siam teat­ro se­mi­na­rui ir ra­šė ra­šė. Su­kū­rė dra­mas „Mil­ži­no paunks­nė,“ „Rad­vi­la Per­kū­nas,“ „Ait­va­ras tei­sė­jas,“ „Bai­sio­ji nak­tis,“ „Apyauš­rio da­lia,“ per me­tus pa­ra­šy­da­vo po 40 kri­ti­kos straips­nių ir re­cen­zi­jų, kar­tu su žmo­na is­to­ri­ke Van­da su­kū­rė nuo­tai­kin­gą apy­sa­ką jau­ni­mui „Kas bus, kas ne­bus, bet že­mai­tis ne­pra­žus.“ Dir­bo ne­pap­ras­tai daug, tar­si nu­jaus­da­mas, kad kū­ry­bai ir gy­ve­ni­mui lai­ko lie­ka vis ma­žiau.

Sun­ki da­lia te­ko B. Sruo­gai vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais. 1943 me­tų ko­vo mė­ne­sį su bū­riu ki­tų Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų Ba­lys Sruo­ga bu­vo iš­vež­tas į Štut­ho­fo kon­cent­ra­ci­jos sto­vyk­lą. Čia at­si­sklei­dė jo dva­sios stip­ry­bė ir at­kak­lu­mas. Žiau­riau­sio ali­ni­mo ir mir­ties aki­vaiz­do­je B. Sruo­ga Štut­ho­fo la­ge­ry­je pa­ra­šė ko­me­di­jas pri­me­nan­čias dra­mas „Uoš­vė,“ „Pran­ci­šiu­ko marš­ki­nė­liai,“ „Do­bi­lė­lis pen­kia­la­pis,“ ly­ri­nę poe­ti­nę dra­mą „Pa­va­sa­rio gies­mė.“

Grį­žęs iš la­ge­rio į Lie­tu­vą, pa­te­ko į slo­gią ta­ry­bi­nę at­mos­fe­rą. Sku­bė­jo ra­šy­ti at­si­mi­ni­mų kny­gą apie Štut­ho­fą. Ta­čiau „Die­vų miš­kas,“ ra­šy­to­jui esant gy­vam, die­nos švie­sos neiš­vy­do. 1946 me­tų spa­lio 1–2 die­no­mis Vil­niu­je įvy­ku­sia­me ra­šy­to­jų vi­suo­ti­nia­me su­si­rin­ki­me Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos (bol­še­vi­kų) Cent­ro ko­mi­te­to sek­re­to­rius Ka­zys Preik­šas pa­si­džiau­gė, kad kny­ga nei­šė­jo, nes „bū­tų pa­si­tar­na­vu­si tik mū­sų prie­šams.“ K. Preik­šas pa­da­rė iš­va­dą, kad to­kie B. Sruo­gos kū­ri­niai „ne­pri­puo­la­mas da­ly­kas, kad jis gy­ve­na dar se­no­mis bur­žua­zi­nė­mis nuo­tai­ko­mis, kad jam ar­ti­mas bur­žua­zi­nės Lie­tu­vos su­pu­vęs gy­ve­ni­mas“. B. Sruo­ga bu­vo pri­vers­tas pri­pa­žin­ti blo­gai pa­vaiz­da­vęs fa­šis­tų la­ge­rio gy­ve­ni­mą. Ta­čiau jis ne­ga­lė­jo ty­liai ken­tė­ti sa­vo, kaip kū­rė­jo ir žmo­gaus, pa­že­mi­ni­mo. B. Sruo­ga pa­ra­šė straips­nį, ku­ria­me su jam bū­din­gu tie­su­mu api­bū­di­no to me­to li­te­ra­tū­ros es­mę, ra­šy­to­jų prie­var­ta­vi­mą ir bu­kap­ro­tiš­ką po­li­ti­kos ieš­ko­ji­mą „Die­vų miš­ke.“ Pa­va­din­da­mas šį pro­ce­są li­te­ra­tū­ros „stag­na­ci­ja, im­po­ten­ci­ja ir iš­si­gi­mi­mu.“

Pas­ku­ti­nių­jų B. Sruo­gos me­tų si­tua­ci­ją itin tiks­liai api­bū­di­na mū­sų kraš­tie­tis li­te­ra­tū­ro­lo­gas Vy­tau­tas Ku­bi­lius pir­ma­ja­me B. Sruo­gos „Raš­tų“ to­me: „Parsk­rai­din­tas 1945 m. pa­va­sa­rį ka­ri­niu lėk­tu­vu iš so­vie­ti­nio per­filt­ra­ci­jos la­ge­rio į Vil­nių, B. Sruo­ga ne­be­ra­do šei­mos – ji bu­vo pa­si­trau­ku­si į Va­ka­rus. „Li­kau pa­sau­ly­je vie­nui vie­nas kaip pirš­tas, nuo ran­kos at­pjau­tas“ – skun­dė­si laiš­ke. Pa­ke­liui į Birš­to­ną (čia ra­šys „Die­vų miš­ką“) ma­tė mies­te­lių aikš­tė­se nu­blokš­tus par­ti­za­nų la­vo­nus. Jį slau­giu­si stu­den­tė me­di­kė bu­vo nu­teis­ta „už pa­siun­ti­mą sa­ni­ta­ri­nės me­džia­gos į miš­ką“.

Val­džia ne tik su­stab­dė „Die­vų miš­ko“ lei­di­mą. Vil­niaus uni­ver­si­te­tas at­lei­do iš ka­ted­ros ve­dė­jo pa­rei­gų, atė­mė pro­fe­so­riaus var­dą (nes di­ser­ta­ci­ja ap­gin­ta „su­pu­vu­siuo­se Va­ka­ruo­se“). Jį ver­tė lan­ky­ti mark­siz­mo le­ni­niz­mo uni­ver­si­te­to pa­skai­tas (4 val. per sa­vai­tę). Vis dar ti­kė­jo­si bū­ti poe­tu „vi­siem lie­tu­viam.“ To­dėl grie­bė­si nau­jų dar­bų – ku­rė dra­mas „Pa­jū­rio ku­ror­tas,“ „Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė,“ ver­tė „Sak­mę apie Igo­rio žy­gį,“ su­da­ri­nė­jo „Lie­tu­vių liau­dies dai­nų rink­ti­nę,“ ra­šė stu­di­ją apie ra­di­jo dra­ma­tur­gi­ją. Bet vis­kas stri­go „aukš­to­se ins­tan­ci­jo­se,“ ir ra­šy­to­jas jau­tė­si kaip „sunk­ve­ži­mio per­va­žiuo­tas.“ „Nie­kuo­met ne­ma­niau, kad taip sun­ku bū­tų gy­ve­ni­mą baig­ti. Kaip gai­la, kad vo­kie­čių la­ge­ry ne­nusp­ro­gau“, – ra­šė 1946 me­tų ru­de­nį B. Sruo­ga, ka­muo­ja­mas aukš­to krau­jos­pū­džio, be sai­ko ge­rian­tis ka­vą (trys lit­rai per die­ną), rū­kan­tis (100 „Pa­my­ro“ pa­pi­ro­sų), ne­ven­gian­tis ir stik­le­lio deg­ti­nės, tei­sin­da­ma­sis, kad ne­bė­ra „gy­ve­ni­mo va­lios“, bet dar stin­ga drą­sos bru­ta­liai sa­vi­žu­dy­bei...

Mi­rė B. Sruo­ga 1947 me­tų spa­lio 16 die­ną Vil­niu­je, pa­lai­do­tas Ra­sų ka­pi­nė­se.

Jis ver­ti­na­mas kaip pir­ma­sis mo­der­nio­sios lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas, iš­ti­sai su­si­klos­tęs XX am­žiaus at­mos­fe­ro­je. Lais­vas kū­ry­ba ir sa­vo as­me­ny­be, be­si­blaš­ky­da­mas iš vie­no kraš­tu­ti­nu­mo į ki­tą, iš des­pe­ra­ci­jos į eks­ta­zę, iš eks­ta­zės į is­te­ri­ką. „Toks bu­vau vi­są gy­ve­ni­mą“ – ra­šė apie sa­ve. Prie ra­šo­mo­jo sta­lo iš­sė­dė­da­vo po 12–14 va­lan­dų. Net stam­bius vei­ka­lus su­kur­da­vo per trum­pą lai­ką (tris mė­ne­sius). Bran­gi­nęs me­no lais­vę, ku­ri jam bu­vo es­mi­nė prie­lai­da iš­lik­ti in­di­vi­dui, žmo­ni­jai, kul­tū­rai. „Sa­vo šir­dy­je ne­tu­riu nė la­še­lio ver­go krau­jo. Vis dėl­to tai nuo­sta­bus jaus­mas – lais­vės jaus­mas“ – ra­šė jis vie­na­me laiš­ke iš Štut­ho­fo 1944 me­tais

Ku­ni­gas Juo­zas Vai­čiū­nas, kal­bė­jęs prieš mir­tį su B. Sruo­ga, per­da­vė jo žo­džius apie sa­ve: „At­ro­do, kad ty­čia ne­su nie­kam blo­go pa­da­ręs. Ir kai ga­lė­jau kam nors pa­da­ry­ti ge­ra, vi­sa­da da­riau. Bet kai da­bar ver­ti­nu vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, at­ro­do, kad ga­lė­jau pa­da­ry­ti daug dau­giau, ne­gu pa­da­riau“.

Ra­šy­to­jo var­das, jo kū­ry­ba ne­greit iš­blės iš Lie­tu­vos ir jo gim­to­jo kraš­to žmo­nių at­min­ties. Jis įau­go tau­tos li­te­ra­tū­ron lyg pla­čia­ša­kis ąžuo­las, be ku­rio žy­miai tuš­čiau ir skur­džiau bū­tų mū­sų kul­tū­ros pa­dan­gė­je.

Šaltinis: http://www.birzietis.lt