Lietuva – maža pasaulio valstybė. Tačiau didi ir garbinga savo iškiliais sūnumis. Vienas jų – poetas ir
dramaturgas, prozininkas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas Balys
Sruoga. Vien tik jo
memuarų knyga „Dievų miškas“ galėjo pretenduoti į Nobelio premiją, bet...
Balys Sruoga gimė 1896 m. vasario mėn. 2 d. Baibokuose (Biržų rajone), pasiturinčio ūkininko šeimoje. Čia
užaugo, po to mokėsi Vabalninko pradžios, Panevėžio realinėje mokykloje, studijavo Sankt Peterburge, Maskvoje,
Miunchene. Po studijų grįžo
į Lietuvą. Dirbo mokytoju Vilniuje, Spaudos biure, Lietuvos dienraščio redakcijoje Kaune, organizavo satyrinį
Vilkolakio teatrą, profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jį perkėlus į Vilnių ir grįžęs iš
koncentracijos stovyklos - Vilniaus
universitete.
B. Sruoga buvo ypatinga asmenybė: šakota, kitoniška. Turėjo didelę vidinę energiją, tačiau ne pastovią, o
pulsuojančią: čia linksmas, kūrybingas, čia liūdnas, bejėgis. Savo kitoniškumą mėgo pabrėžti ir išvaizda, ir
rūbais. Buvo rašto, knygos
žmogus. Daugybė slapyvardžių (apie 40) rodo B. Sruogos keitimosi, literatūrinio apsimetimo, pagaliau ir žaidimo
pomėgį. Šį pomėgį labai atitiko kelionės.
1943 m. buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, netoli Gdansko. "Esu įkaitas už savo tautą..."
laiške žmonai rašė B. Sruoga. Būtent čia, lageryje, gimė ne vienas jo kūrybos perlas. Iš šio “pajūrio kurorto”,
visiškai praradęs sveikatą,
rašytojas sugrįžo 1945 metais. Mirė B. Sruoga Vilniuje 1947 m., sulaukęs 51 metų. Palaidotas Vilniaus Rasų
kapinėse.